Rugsėjį vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas” pradės jau 11-ąjį teatro sezoną. Jums gerai žinomų aktorių ketverto: Kirilo Glušajevo, Audriaus Bružo, Martyno Nedzinsko ir Balio Latėno pilnavertė profesinė branda per dešimt teatro gyvavimo metų susiformavo ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių scenose bei festivaliuose. „10 metų brandinta gero juoko dozė“ – tokiu šūkiu aktoriai pasitiks naują sezoną, žiūrovams žadėdami profesionalų, subrandintą požiūrį į humorą bei gerą dozę azarto.
Anot teatro meno vadovo K. Glušajevo, branda – tai pasitikėjimas. Per dešimt improvizacijos teatro gyvavimo metų teatro aktoriai įgijo pasitikėjimą savimi, žiūrovais ir žiūrovų pasitikėjimą. Šiuo metu kiekvienas iš keturių improvizacijos teatro „Kitas kampas“ senbuvių turi ne mažesnę kaip tūkstančio improvizuotų pasirodymų patirtį.
„Jeigu teatro gyvavimo pradžioje eidami improvizuoti, jausdavome jaudulį ir būdavome neužtikrinti ar vienokia, ar kitokia improvizacija pavyks, tai dabar žengdami į vienuoliktą sezoną esame tikrai aukšto lygio improvizacijų meistrai, žinantys, kad ko besiimtumėme, viskas pavyks“, – įsitikinęs Kirilas.
Šiais laikais daug ką galima sukurti viešųjų ryšių arba reklamos pagalba. Tačiau dažnai paklausti, kaip atskirti improvizatorių profesionalą nuo paprasto apsišaukėlio, kurių šiuo metu yra daug, teatro aktoriai atsako: „Su kuo jūs labiau norėtumėte šokti kartu parašiutu? Ar su instruktoriumi, kuris save tiesiog reklamuoja, bet niekas nėra su juo šokęs, ar visgi su žmogumi, apie kurį kiti sako, jog pas jį yra daugiau nei du tūkstančiai šuolių?“
„Tad kam kalbėti apie save? Tegul kalba liaudis, žmonės pasako“, – teigia Kirilas.
11 – ojo sezono fotosesijoje – 4 šių laikų herojai
Naujo sezono įvaizdis buvo patikėtas fotografui Dainiui Ščiukai. Fotosesijoje įamžinti 4 teatro senbuviai virto skirtingais herojais, įkūnijančiais galantiškumą, stilių, brandą, nepamirštant ir žaidybinio prado. Žaismingumas tapo neatsiejamas aktoriams priešais fotoobjektyvą kuriant skirtingus herojus.
„Balys prekių vežimėlyje įkūnija vartotojiškumą. Mes suvokiame, kad patys save parduodame ir kviečiame į spektaklius. Martynas, laikantis gėlę, gali būti matomas kaip narciziškumo paralelė. Juk aktorius turi turėti narciziškumo, noro patikti, būti įdomiu. Tačiau jis, kaip ta gėlė, gali būti ir su spygliais, turėti charakterį. Kirilas su supermenu – lengva ironija į šių laikų lyderiavimą bei norą visiems būti superherojais. O mano šerifo įvaizdžiu siekta atspindėti kontrolę. Šerifas valdo teritoriją, jos ribas. Mes taip pat turime savo profesionalios aikštelės teritoriją – sceną, kurią valdome ir kontroliuojame, o už jos galime būti kitokiais žmonėmis“ – apie fotosesijoje įkūnytus herojus pasakoja teatro vadovas A. Bružas.