fbpx

„Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas Martynas Nedzinskas: „Neduok Dieve, sužinoti, kas tu esi iš tikrųjų“

Teatro ir kino aktorius Martynas Nedzinskas šiais metais ir vėl pripažintas geriausiu Lietuvoje. Kovo 27 d. jis pelnė antrąjį „Auksinį scenos kryžių“ už pagrindinį vyro vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“, rež. T. Janežič (Slovėnija), Valstybinis Vilniaus mažasis teatras.

Martynas Nedzinskas yra puikiai pažįstamas dramos teatro gerbėjams, o taip pat yra ir ilgametis improvizacijos teatro KITAS KAMPAS aktorius. Prieš 4 metus pirmą kartą parodytas Kirilo Glušajevo režisuotas spektaklis „Nuostabūs dalykai“ šių dienų kontekste tampa dar aktualesnis. Kaip keičiasi aktoriaus Martyno Nedzinsko nuostabių dalykų sąrašas? Kuo šiandien gyvena „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatas ir ką jam reiškia šis apdovanojimas?

Spektaklis „Nuostabūs dalykai“ pirmą kartą buvo parodytas prieš 4 metus. Ką ryškiausiai atsimeni iš pirmųjų repeticijų ir parodymų?

Aš labai ryškiai prisimenu, kai mes fantazavom visus tuos nuostabius dalykus. Bandėme kartu su spektaklio režisieriumi Kirilu ir buvusia teatro vadove Airina prisiminti, kartu fantazuoti įvairiausius dalykus. Galvojom kas mums patiems yra nuostabūs dalykai, kas nuostabūs dalykai galėtų būti paaugliams arba kas buvo nuostabūs dalykai mums, kai mes buvome paaugliai ar vaikai. Tie pirmieji pasirodymai buvo kameriniai, tuo metu dalijomės biuru su „Kino pavasario“ komandos nariais, tad būdavo į repeticijas pasikviesdavom ir jų komandą.  Iš esmės, per atviras repeticijas spektaklis ir gimė kartu su žiūrovais, matant kaip tai veikia juos, kaip tai veikia mus, kaip vyksta bendras pasidalijimas.

Laikui bėgant spektaklis tvirtėjo, bet ir dabar po truputį jį keičiame kartu su Kirilu, tad negalima sakyti, kad jis įvyko ir dabar tiesiog yra rodomas. Kiekvieną kartą po spektaklio daug kalbamės, kas įvyko praeitą spektaklį ir ką būtų galima pafantazuoti artėjančiam spektakliui, kuris įvyks. 

Kirilo Glušajevo režisuotas „Nuostabių dalykų“ spektaklis yra pastatytas pagal pjesę adaptuotą Lietuvai, todėl spektaklis tampa artimas žiūrovams.  Kuo tau artimas „Nuostabių dalykų“ personažas?

Galima sakyti, kad ši pjesė yra adaptuota man, nes toks ir buvo pjesės dramaturgo prierašas – pjesę reikia adaptuoti šaliai ir aktoriui, kuris vaidina tą pjesę. Sakyčiau, kad spektaklyje nėra klasikine prasme suprantamo personažo, nes pats spektaklis keičiasi iš story telling‘o į improvizacijas ir vėl atgal. Kartu su žiūrovu kalbamės tam tikromis temomis, todėl personažas labiau panašus į pasakotoją, nors ir yra aiškios istorijos, išgyvenimai. 

Ar šiandieninis kontekstas, prieš du metus pasaulį sukausčiusi pandemija ir vos prieš mėnesį prasidėjęs karas Ukrainoje, turėjo įtakos tavo nuostabiam dalykų sąrašui? 

Kasdien keičiasi mano nuostabių dalykų sąrašas. Spektaklio kontekste nuostabių dalykų sąrašas turi kitą prasmę ir kitą tikslą nei šiaip kasdieniniame gyvenime. Turiu omenyje, mes kasdien nesudarinėjame nuostabių dalykų sąrašų, nebent tam yra poreikis. Patiriam, pajaučiam, bet to neįvardijam ir kartais tai yra netgi labai sveikintina, nebūtina visko taip racionaliai įvardinti „o dabar man čia buvo gerai“. Kai yra dermė tarp jausmų, sielos, proto ir kūno, tai vis tiek geriausia, kai ji išlieka nepastebima. Jei dabar pradėčiau vardinti konkrečius dalykus „o man tas faina, man anas faina“, tada staiga pradės atrodyti, kad kiti nepaminėti dalykai nėra faini ar verti paminėjimo, o taip tikrai nėra. Taigi, spektaklio nuostabių dalykų sąrašas yra kitos prigimties ir turi kitą tikslą. 

Prieš pokalbį minėjai, kad sužinojęs apie karą Ukrainoje išgyvenai nežinomybės, baimės ir bejėgiškumo jausmą.  Kaip tu tvarkaisi su šiomis emocijomis? 

Manau, kad visi žmonės turi panašius, tuos pačius dalykus. Aš labai dažnai einu į gamtą, joje leidžiu laiką ir sportuoti pradėjau, nes sportas leidžia organizmui gauti kitų cheminių medžiagų, kurios yra reikalingos. 

Ar lipant į sceną vis dar jauti baimę?

Baimė atsiranda iš nežinomybės, baimės, kad susimausi, kad nežinai kaip bus. Visgi, kai jau tiek metų yra praktikuojama improvizacija kažkaip nebėra tos baimės susimauti. Pradedu akcentuoti uždavinius, kuriuos reikia padaryti, taip atsiranda daugiau galvojimo kur ir kaip įgyvendinti tai, ką nori įgyvendinti, o ne galvojimo ar tau pavyks, ar nepavyks. Kartais aplanko nerimas, kad galbūt nepavyks išpildyti to, ką tu gali pasiekti scenoje, tuomet ir atsiranda nerimas, kad tiesiog gali nepavykti.

Kuo dabar gyveni?

Dabar gyvenu apdovanojimu. Už pagrindinį vaidmenį gavau jau antrą „Auksinį scenos kryžių“. Tai vis dar džiaugiuosi, vis dar atrašinėju į žinutes, į sveikinimus, mėgaujuosi dėmesiu, šlove ir taip toliau.

Auksinį scenos kryžių gavai už kitą spektaklį. Buvai apdovanotas vyro vaidmens nominacijoje už Astrovo vaidmenį spektaklyje „Dėdė Vania“. Ką tau reiškia šis įvertinimas?

Labai džiugina tokie dalykai, tai aišku, kad smagu. Daug žmonių kuria, vaidina ir labai gera, kai tau pasako „šiemet tu esi labai geras. Netgi geriausias šiemet!“. Čia yra toks objektyvus dalykas, jis nėra subjektyvus, bet galų gale tai motyvuoja, o teatras, kaip žinia, vis tiek yra tokia vieta, kur motyvacija po truputį senka, tai įvertinimas motyvuoja dirbti toliau. 

Atsiimdamas apdovanojimą savo žmonai Agnei dėkojai, kad ji tave „tokį“ pakenčia, nes už tai koks tu esi ir gauni auksinius scenos kryžius. Tai visgi, kokios yra „tos“ tavo savybės, kurios tau padeda būti geru, profesionaliu ir įvertintu aktoriumi?

(Išgirdęs klausimą juokiasi) Nežinau, nežinau. Ne už savybes, už vaidmenis esu įvertintas. Aš negaliu atsakyti į šitą klausimą, aš neįsivaizduoju, nes yra labai daug skirtingų gerų aktorių ir jie labai skirtingai viską daro. Aš turiu labai daug intuicijos, negaliu įvardinti konkrečių savybių. 

Personažas, už kurio vaidmenį gavai šviežiausią auksinį scenos kryžių yra Astrovas Michailas Lvovičius, gydytojas. Kaip tu matai šį personažą? Ar šis personažas tave žavi? 

Čia yra pakankamai sudėtingas klausimas, nes aš labai gerai žinau kontekstą tiek Čechovo Astrovo, tiek Astrovo įvairiausių vaidinimų, tiek savo Astrovo. Jeigu kalbant apie vaidmenį, aš kiekvienoje scenoje turiu labai atskirą santykį į tai, ką aš vaidinu ir kaip tai vyksta. Kažkuriuo metu pas mus sklandė toks štampinis pasakymas „aktorius turi būti savo vaidmenų advokatas“, turi išteisinti tai, ką tavo vaidmuo daro, turi jį pateisinti, turi jį mylėti ir tada jis bus žmogiškas. Kai kas gal iki šiol taip daro, bet man šitas dalykas yra svetimas, nes jis tarsi atima tą poziciją iš aktoriaus, kad tavo personažas gali būti paskutinis šlykštynė arba pasielgti šlykščiai ir, nepaisant to, jis vis tiek pasiliks žmogiškas.

Kiek improvizacijos yra spektaklyje „Dėdė Vania“?

Kiekviena scena turi labai aiškią struktūrą, ir nors improvizacija galima tik labai aiškioje struktūroje, bet šiame spektaklyje improvizacijos nėra daug. Režisierius leido improvizuoti, bet yra scenos, kuriose tu aiškiai supranti ką turi suvaidinti, kiek tai gali trukti, tačiau lieka svarbu saikas, skonio klausimai. Pavyzdžiui, girtumo scenos, jos tam ir yra skirtos, kad būtų negražios – su atsikišusiais pilvais, riaugiojimais, čepsėjimais, kritimais, šlapiais buteliais. Tos scenos tokios turi būti, nes toks yra uždavinys. O repetuojant beveik viskas buvo pagrįsta improvizacijomis. Viskas buvo grindžiama etiudais, fantazijomis, todėl tas spektaklis ir pasidaro toks, atrodytų laisvas kažkam žiūrint iš šono, o iš esmės turintis labai aiškią struktūrą. 

Kuriuo atveju tau tavo įkūnijami personažai yra įdomūs: tuomet, kai personažas savo charakteriu yra tau pačiam tolimas ir nepanašus į tave ar kaip tik, kai personažas tau yra artimas? 

Tam, kad galėtum atsakyti į šį klausimą, reikia labai gerai save pažinti – kas tau yra artima, o kas tolima. Aš kol kas to nedarau, neketinu savęs taip labai gerai ir galutinai pažinti, dar daug laiko tam yra. Duok Dieve, kad būtų.

O kaip bandai save pažinti?

Man atrodo vienintelis kelias pažinti save yra per veiksmus, kuriuos tu darai, kaip tu supranti tuos veiksmus. 

Turi išties daug veiklų. Repeticijos, spektakliai, improvizacijos, o kartais viskas per vieną dieną. Kaip viską spėji? Ar randi laiko „sugrįžimui į save“/sau?

Tai aš visko nespėju, kiek suspėju tiek padarau. Svarbu prisiminti save… Būna pamiršti pasirūpinti savimi, pagalvoti, kaip tu jautiesi per visus tuos reikalus, uždavinius ir galų gale suprasti, kokie gi mano yra poreikiai. Jeigu atsiranda laiko, gali užtekti ir pusę minutės tiesiog pagalvoti kaip aš jaučiuosi, kokie yra mano poreikiai ir ko aš noriu. Kaip žinia, poilsis niekada neateina savaime, visada ateis kažkas kas užims tą poilsį, tą laisvą laiką, todėl reikia tiesiog organizuotis poilsį, atostogas ir tą laiką, kaip sakai, „sugrįžimui į save“.

Netrukus, balandžio 13 d. „Nuostabūs dalykai“ bus parodyti Klaipėdoje, mieste, iš kurio esi kilęs. Kokių TIK Klaipėdoje esančių nuostabių dalykų pasiilgsti, dėl kurių grįžti į gimtąjį miestą? 

Visai neseniai kelias dienas buvau Klaipėdoje. Vienas iš nuostabių dalykų man Klaipėdoje yra gintaravimas Kuršių mariose. Dauguma gintarauja prie jūros, bet mes su šeima nuo vaikystės gintaraujame Kuršių mariose, žinome atitinkamus kilometrus, kuriuose išskalaujami gintarai, arba kuriose gali  būti sąnašos. Po to būna užuovėja nuo vėjo, gervės, briedžiai, paukščiai, daugybė pėdsakų, marios tokios ramios. Pavasarį irgi buvome gintarauti ir prisirinkome gintariukų, nedaug, bet prisirinkom. 

Pokalbį pradėjome kalbėdami apie nuostabius dalykus, jais norėčiau ir užbaigti šį pokalbį. Spektaklyje kalbama apie šimtus nuostabių dalykų, dėl kurių verta gyventi. O kas yra vienas pats nuostabiausias dalykas, dėl kurio verta gyventi?

Kas yra pats nuostabiausias dalykas aš nežinau ir nelinkiu niekam sužinoti. Čia yra procesas. Nu ką veiksi, kai sužinosi, kas yra nuostabiausias dalykas? Kai vienam žmogui, su kuriuo bendravau, pasakiau, kad noriu pažinti save, manęs paklausė, ką aš darysiu kai sužinosiu? Vaikščiosiu nušvitęs? Išprotėsi gi sužinojęs, kas tu esi. Neduok Dieve sužinoti, kas tu esi iš tikrųjų. 

Spektaklis „Nuostabūs dalykai“ bus rodomas balandžio 13 d. Klaipėdos „Kultūros fabrike“ bei gegužės 20 d. Vilniuje, „Menų spaustuvėje“. Bilietus platina www.bilietai.lt

Scroll to Top