Vienintelio profesionalaus improvizacijos teatro Lietuvoje „Kitas kampas“ aktoriams pirmi kartai yra kasdienybė. Kiekvienas jų pasirodymas scenoje yra toks pirmas ir paskutinis. Nenuostabu, kad ir karantino metu improvizatoriai toliau su azartu neria į pirmų kartų sūkurį. Šį kartą skaitytojų dėmesiui – pirmą kartą per 11 teatro gyvavimo metų virtualiai įamžintas improvizuotas aktorių Kirilo Glušajevo interviu su Audriumi Bružu apie pirmus kartus karantino metu ir ne tik.
Mes su tavimi labai artimai gyvenam jau daugiau nei vienuoliką metų ir pirmą kartą imu iš tavęs interviu. Kaip dėl to jautiesi ir ko tikiesi?
Man šiek tiek prakaituoja rankos, jaučiu šiokį tokį jaudulį. Tuo pačiu, aš esu labai atviras būti čia ir dabar, matyti, jausti ir girdėti. Aš jaučiu didelį malonumą ir džiaugsmą, kad mes komunikuojame ir bendraujame, kad galiu išreikšti savo emocijas ir mintis. Jaučiuosi labai šventiškai, tarsi, būčiau atvažiavęs į Palangą su namūdine maikute, eičiau su tapkutėm ir balta kepuraite ant galvos link jūros. (juokiasi)
Ar atsimeni, koks buvo tavo pats pirmasis duotas interviu?
Aš neatsimenu konkretaus pirmojo karto, bet buvo labai įdomu, nes aš gana greitai suvokiau, kad visi interviu yra sąmoningai kuriami ir modeliuojami prodiuserių. Aš iki tol galvojau, kad esu labai įdomus visiems, bet greitai supratau, kad dažniausiai niekas iš tavęs neima interviu jei to nesuorganizuoja prodiuderis. Kaip ir šis interviu vyksta todėl, kad mes jį sugalvojom padaryt, papasakot žmonėms, kaip ir kuo mes gyvenam. Mažai, kas stovi po mūsų langais, prie mūsų durų ir bando paklausti, kaip mes gyvenam. Mes patys pasakojam apie save, patys kuriame šventę, kuriame gyvenimą ir savo aplinką, kurią puošiame šviesiomis, pilnomis gyvybės emocijomis. Tuo ir dalijamės su tais, kuriems įdomu. Tikiuosi, jog žmonės bus įkvėpti.
Gal tu gali papasakoti, koks buvo tavo pirmasis pasimatymas?
Tai įvyko gal prieš kokius 25 metus, kai aš gyvenau nedideliame Alantos miestelyje, Molėtų rajone. Miestelyje gyveno apie 300 gyventojų, bet kadangi jis buvo ant kalno – buvo laikomas apylinkės centru. Aš nusileidęs nuo to kalno palydėjau merginą namo po šokių ir norėjau ją pabučiuoti. Buvau nepatyręs, ir nežinojau, kaip vyksta šis procesas. Prie jos durų buvo tamsu, tad supratau, kad reikia daryti veiksmą – palinkti prie jos, gal apkabinti ją ir surasti jos lūpas. Tad, pražiodytomis lūpomis apgraibomis tamsoje artėjau prie jos lūpų, bet niekaip jų neradau. Kol mes galiausiai labai neromantiškai susitrenkėme dantimis. Buvo labai įsimintinas pirmasis romantinis bučinys. Baigėsi jis sėkmingai, emalė nuo dantų nenutrūpėjo.
Kokį žanrą suteiktum šiai pirmo pasimatymo scenai?
Vienareikšmiškai scena prasidėjo kaip švelni romantinė paaugliška melodrama, kuri perėjo į siaubo žanrą, o viskas baigėsi kaip lyrinis veiksmo trileris.
O koks buvo tavo pirmasis pasirodymas teatro scenoje?
Vaikystėje dalyvavau skaitovų konkursuose, šauniausio moksleivio rinkimuose, tačiau į juos eidavau būdamas afekto būsenoje ir nesuvokdamas, kas vyksta.
Koks tai buvo žanras?
Tai buvo žanras – noras nugalėt ir patikt. Be šio užtaiso, kuris matyt atėjo su genais, nei vienas aktorius negalėtų būti aktoriumi. Čia tas pats, kaip mikrochirurgas norėtų būti mikrochirurgu, bet neturėtų pirštų. Dabar noras patikti, būti mylimam, iškovoti žiūrovų dėmesį yra profesijos dalis, o tada tai buvo pasąmoniniame lygmeny.
Kaip tu išgyveni šį laikotarpį, ar nepasigendi dėmesio karantino metu?
Aš dabar susirenku savo dozę. Svarbiausias dalykas – ne reikalauti dėmesio, o mokėti jį pasiimti ir pajusti, kad susirinkai pačiam. Aš kokius penkis metus neturėjau išmaniojo telefono, o dabar, kai jį jau turiu, „Instagram‘e“ auginu savo sekėjus ir paskyra sprogsta – jų jau daugiau nei 14 tūkstančių. Aš kiekvieną jų labai branginu, dalijuosi su jais, kaip gyvenu, dedu visokį turinį, mes su jais bendraujame, jie manęs klausia įvairiausių dalykų. Manau, kad jau laikas jiems kažką padovanoti (juokiasi).
Koks buvo keisčiausias klausimas per šitą pirmų kartų laikotarpį?
„O gal jūs ir šokate?“. Parašiau: „Taip, žinoma, profesionaliai. Mano arkliukas ant parketo yra rumba“. (juokiasi) Atrašė: „Kaip šaunu, koks jūs esat talentas!“. Tai ir yra komunikacija, dėmesio susirinkimas ir gebėjimas nedžiūti sausroje, o gyvenimą kurti bet kokioje situacijoje. Pavyzdžiui, aš šiame pokalbyje didžiąją laiko dalį žiūriu į save kameroje, bet dalijuosi su tavimi informacija, mes kalbamės, o gyvenimas tiksi ir trumpėja. Bet šią akimirką jaučiuosi puikiai ir žaismingai, netgi pakylėtai.
O jeigu išvestume paralelę tarp pirmojo pasimatymo, pirmojo išėjimo į sceną ir debiuto „Instagram‘e“. Kokie jų skirtumai?
Kalbant apie skirtumus – socialinėje erdvėje yra atsakomybė irsąmoningas suvokimas, ką tu transliuoji į eterį. Net jei kam nors tai atrodo absoliuti frustracija ar atsitiktinumai – maža dalis to, kas išeina į viešumą, yra atsitiktinumai. Tai yra sąmoningas sukurtų atsitiktinumų transliavimas. Jeigu ir pavyko numerį nufilmuoti atsitiktinai, tai ar paleisti jį į eterį, ar ne jau yra sąmoningas sprendimas. O pasimatyme nėra daug sąmoningumo, yra daug atsitiktinumų, kurių tu nekontroliuoji.
O kuo panašūs pirmasis pasimatymas su mergina, pirmasis pasirodymas prieš publiką ir bendravimas su žiūrovais „Instagram‘e?
Visi trys dalykai yra pilni jaudulio ir to paties noro, kad tave mylėtų ir priimtų. Ta tyroji meilė yra apie norą, kad tave priimtų besąlygiškai, o ir kuriant humorą tu nori, kad tave mylėtų tokį, koks esi.
Kokie tau buvo pirmi kartai per šį karantiną? Ką išbandei naujo?
Yra geras rusiškas pasakymas, kurį išversčiau taip: „Pats šoku, pats dainuoju, pats sukuriu turinį ir nusifilmuoju, pats parduodu bilietą, pats jį nusiperku ir pats žiūriu, ką sukūriau. Bėgu į kasininko vietą ir sakau pirkėjui A. Bružui: „Kaip malonu, kad atėjote pasižiūrėti manęs“. Parduodu jam bilietą, o jis klausia: „O jūs irgi Audrius Bružas? Ką jūs mums parodysite?“. Aš sakau, kad sukūriau personažą dėdę Fredį, o jis: „Kaip įdomu, o aš dar nematęs, žiūrėsiu“. Audrius Bružas ir kuria programą, ir Audrius Bružas žiūri programą”.
Kuo nusivylei šiame laikotarpyje?
Nebuvo didelių nusivylimų. Pavyzdžiui, namuose įvyko generalinė namų tvarka – nusivaliau voratinklį, kabojusį metus laiko, nušveičiau rūdį, vieną sieną perdažiau, sutvarkiau įtrūkimą. Nors visa tai padaryti nebuvo sunku ir anksčiau, bet tada aš to nepadariau, o dabar padariau. Ypatingą dėmesį skyriau ir teatrui „Kitas kampas“, kuriam vadovauju bei kartu su visa komanda strateguoju naujas idėjas bei ieškau būdų ir galimybių jas realizuoti. Manau, kad šis laikotarpis mane sustiprino kaip vadovą. Esu skaitęs, kad vadovas tai yra profesija, kaip gydytojas, stomatologas ar aktorius. Vadovas turi vadovautis tam tikru išmanymu, nuovoka. Būti vadovu reiškia būti atsakingu už tai, ką darai kolektyve, ką organizuoji net kai vėjas nepučia ir laivas stovi. Ką tada galim kurti ir kuo užsiimti, kaip tada iš dyko buvimo neregresuoti, o judėti, nes judėti reikia, kad kraujas cirkuliuotų. Kas mūsų neįveikia, padaro stipresniais. Jei tavęs neįveikia baimės, nežinomybė ar frustracija – pats imi modeliuoti tokią realybę, kokioje norisi būti.
Ką po karantino paliksi praeityje?
Silpnuosius – tuos, kurie fiziškai yra sveiki, bet padavus šluotą į rankas ir pakvietus kartu prasišluoti kiemą, nes dabar tam turime laiko, jie nesutiko to padaryti. Aš su tokiais žmonėmis toliau kūrybiniu keliu nebeisiu. Tokiose kritinėse situacijose paaiškėja, kas nori toliau dirbti ir kurti, o kas ne.
O ką nešiesi iš šio laikotarpio į ateitį?
Žinau, kad pasibaigus šiam etapui iš jo išsinešiu dar didesnį ryšį su savo sąmone, su žmonėmis, su kuriais kūriau, kuriu ir noriu kurti. Tie žmonės, kurie dirba teatre yra tarytum suvienyti santuokos sakramento, kurį kas kažkiek laiko galima atnaujinti, nusivalyti dulkes ir toliau gyventi naujai, šviežiai bei tyrai. Kūrybinis santuokos sakramentas tebevyksta, o toliau gyvenant šeimoje ir darnoje, mes dar labiau sustiprėsime.